Katerina, Hemptono rūmai, 1541 m. balandis

Tai, ką sužinojau, mane dar kartą įtikino, jog reikėjo susiprasti ir paklausti anksčiau. Aš visada maniau, kad mano pusseserė karalienė Ana buvo sugauta su meilužiu ir palydėjo už tai galvą. Dabar paaiškėjo, kad viskas buvo kur kas sudėtingiau: ji tapo išdavystės sąmokslo, ruošto taip seniai, kad negaliu prisiminti, ašimi. Nuogąstavau, kad traukiu tuo pačiu keliu į tą patį tikslą, bijojau, kad esu paveldėjusi jos nedorumą. O pasirodo, kad ten buvo didelis sąmokslas, su kuriuo kažkaip susijusi mano freilina ledi Ročford ir jos vyras. Manyčiau, jog viskas dėl tikėjimo, nes Ana buvo arši sakramentininkė, kaip, manau, dabar yra dauguma nuovoką turinčių anglų. Taigi jeigu būsiu labai protinga ir taktiška, galėsiu bent jau draugauti su Tomu Kulpeperiu ir dažnai su juo matytis. Jis taps mano palydovu ir guodėju, bet niekas nieko neturi žinoti ir ką nors daugiau apie tai išsigalvoti. Kol Tomas yra ištikimas karaliaus tarnas, o aš — gera žmona, viskas nepavojinga.

Sugalvoju pasišaukti pas save pusseserę Kateriną Keri ir paprašyti parinkti šilko gijas pagal atspalvius, lyg norėčiau siuvinėti. Ilgesnį laiką gyvenusi rūmuose, ji iškart pajustų klastą, nes tapusi karaliene nekart nepaėmiau adatos. Tačiau ji atneša stalelį ir įsitaisiusi man prie kojų dėlioja vieną rausvą atspalvį prie kito, kad galėtume apžiūrėti.

— Ar mama jums niekad nepasakojo, kas nutiko jos seseriai, karalienei Anai? — tyliai klausiu.

Katerina pakelia akis. Jos akys šviesiai rudos, ne tokios juodos kaip Boleinų.

— O, aš pati ten buvau, — atsako ji.

— Buvote! — šūkteliu. — O aš nieko apie tai nežinau!

Mergina nusišypso.

— Jūs gyvenote kaime, tiesa? Mes esame panašaus amžiaus. Tik aš esu rūmų vaikas. Mano mama buvo savo sesers Anos Bolein dama, o aš buvau viena iš jos jaunųjų freilinų.

— Tai kas nutiko? — klausiu dusdama iš smalsumo. — Ledi Ročford man nieko nepasakoja! O kai paklausiu, pasidaro tokia dygi.

— Tai nelinksma istorija, ir pasakoti jos neverta, — atsako ji.

— Tik jau nereikia! Aš privalau išgirsti, Katerina. Suprantate, ji buvo ir mano teta. Turiu teisę žinoti.

— Ech, gerai, papasakosiu. Bet vis tiek tai nelinksma istorija. Karalienė buvo apkaltinta svetimavimu su savo pačios broliu, mano dėde. — Katerina kalba tyliai, lyg šiaip šnekučiuotumės. — Ir su kitais vyrais. Ji buvo pripažinta kalta, jos brolis — taip pat, kaip ir tie vyrai. Karalienė su broliu Džordžu buvo pasmerkti mirti. Aš kartu su ja buvau nugabenta į Tauerį. Patarnavau jai tenai, ėjau kartu, kai ji žengė pasitikti mirties.

Žvelgiu į šitą merginą, savo amžiaus pusseserę, giminaitę.

— Jūs buvote Taueryje? — sušnibždu.

Ji linkteli.

— Kai viskas baigėsi, patėvis mane išsivežė. Mama prisiekė daugiau niekad neleisianti grįžti į rūmus. — Katerina nusišypso ir trukteli pečiais. — Bet štai ir vėl aš čia, — sako linksmai. — Kaip sako patėvis: „O kur dar merginai vykti, jei ne į rūmus?”

— Jūs buvote Taueryje? — Niekaip negaliu pamiršti šitos minties.

— Girdėjau, kaip kalė ešafotą, — surimtėjusi patvirtina ji. — Meldžiausi kartu su karaliene. Išlydėjau ją į paskutinę kelionę. Tai buvo siaubinga. Tikras košmaras. Netgi dabar nenoriu to prisiminti. — Ji nusisuka ir trumpam užmerkia akis. — Buvo siaubinga, — pakartoja. — Ana Bolein mirė šiurpia mirtimi.

— Ji buvo kalta dėl išdavystės, — sušnibždu.

— Karaliaus teismas pripažino ją kalta dėl išdavystės, — pataiso Katerina, bet aš nepajuntu didelio skirtumo.

— Vadinasi, ji buvo kalta.

Freilina vėl pasižiūri į mane.

— Na, tai buvo seniai, ir nepriklausomai nuo to, buvo kalta ar ne, Ana buvo nubausta mirtimi karaliui įsakius, ji mirė tikėdama ir jos nebėra.

— Tuomet ji turėjo būti kalta. Karalius nebūtų žudęs nekaltos moters.

Katerina nulenkia galvą, kad nematyčiau jos veido.

— Kaip sakote, karalius negali suklysti.

— Manote, kad ji buvo nekalta? — klausiu pašnibždomis.

— Žinau, kad ji nebuvo ragana, kad nebuvo kalta dėl išdavystės, esu įsitikinusi, kad ji nesvetimavo su tais vyrais, — tvirtai atsako Katerina. — Bet su karaliumi nesiginčiju. Jo prakilnybė geriau žino.

— Ar ji labai bijojo? — kuždu.

— Taip.

Atrodo, daugiau nėra ką pasakyti. Į kambarį įžengia ledi Ročford ir nudelbia mus abi, suglaudusias galvas.

— Ką jūs darote, Katerina? — irzliai paklausia ji.

Katerina pakelia galvą.

— Padedu atrinkti šilko atspalvius jos didenybei.

Ledi Ročford griežtai į mane pasižiūri. Ji gerai žino, jog neketinu siuvinėti, kai niekas nemato.

— Kai baigsite, atsargiai sudėkite į dėžutę, — taria ji ir vėl išeina.

— Bet Džeinė apkaltinta nebuvo, — šnipšteliu, mosteldama galva į duris, pro kurias išėjo dama. — Ir jūsų mama nebuvo, tik Džordžas.

— Mano mama buvo ką tik atvykusi į rūmus. — Katerina ima rinkti šilkus. — Ir sena karaliaus favoritė. Ledi Ročford nebuvo apkaltinta, nes liudijo prieš savo vyrą ir karalienę. Kaip galima apkaltinti pagrindinę savo liudininkę?

— Ką? — nesusivaldau nešūktelėjusi iš netikėtumo, ir Katerina dirsteli į duris mums už nugaros, lyg bijotų, kad kas nors nugirs. — Ji išdavė savo vyrą ir vyro seserį?

— Tai buvo seniai, — pakartoja ji linkteldama. — Mama sako, jog nėra prasmės prisiminti senas skriaudas ir nuoskaudas.

— Kaip ji galėjo? — lemenu sukrėsta. — Kaip ji galėjo šitaip pasielgti? Išsiųsti savo vyrą mirti? Apkaltinti jį... ir dar kuo?! Kodėl mano dėdė taip pasitiki ledi Ročford? Jeigu ji išdavė savo vyrą ir karalienę?

Mano pusseserė pakyla nuo grindų ir sukrauna siūlus į dėžutę, kaip buvo liepta.

— Mano mama liepė man niekuo rūmuose nepasikliauti, — tarsteli ji. — Ypač, sakė ji, ledi Ročford.

Turiu apie ką pamąstyti. Negaliu įsivaizduoti, kaip viskas vyko. Negaliu įsivaizduoti, kad karalius buvo jaunas, stiprus vyras, gal net dailus ir geidžiamas — kaip dabar Tomas Kulpeperis. Ir kad visi žavėjosi karaliene Ana, mano pussesere, kaip dabar žavisi manimi, kad ją supo dvariškiai, kaip dabar supa mane, ir kad ji pasitikėjo Džeine Bolein, kaip aš dabar pasitikiu.

Nesuprantu, ką tai galėtų reikšti. Nežinau, kaip visa šita atsilieps man. Kaip Katerina sako, tas skandalas vyko labai seniai, dabar viskas kitaip. Manęs neturėtų persekioti ši sena, liūdna istorija. Ana Bolein taip ilgai buvo gėdinga mūsų giminės paslaptis, jog nebesvarbu, ar ji iš tiesų buvo kalta, ar ne, nes vis tiek mirė išdavikės mirtimi. Ir juolab man ji neturėtų rūpėti, tiesa? Juk neprivalau žengti jos pramintu taku, juk nesu Boleinų palikimo — ešafoto — paveldėtoja. Juk ši istorija negali paveikti mano gyvenimo. Ir ko nors mane pamokyti.

Dabar karalienė esu aš ir galiu gyventi savo gyvenimą kaip noriu. Turiu bendrauti su karaliumi, kurio negalėčiau pavadinti savo sutuoktiniu. Mėnesį laiko jis beveik neišlenda iš savo kambario, net nepriima manęs, nors stoviu prie jo durų. O kadangi jis manęs nemato, tai nebūna ir manimi patenkintas, todėl jau kelis mėnesius nepadovanojo nieko, netgi menko niekučio. Karalius toks žiaurus ir savanaudis, jog gerai jį pamokyčiau įsimylėjusi kitą vyrą.

Žinoma, aš taip nedarysiu, nesusirasiu meilužio ar panašiai. Bet jeigu padaryčiau, jis pats dėl to būtų kaltas. Jis man prastas vyras. Tai kas, kad visi klausinėja, ar gerai jaučiuosi, ar nesilaukiu; jeigu jis neįsileis manęs, kaip aš pastosiu?

Šį vakarą nutariau būti gera žmona ir dar kartą pamėginti. Nusiunčiau pasiuntinuką paklausti karaliaus, ar galėčiau su juo papietauti. Tomas Kulpeperis atsiunčia žinutę, kad karalius jaučiasi šiek tiek geriau ir yra linksmesnis. Jis pakilo iš lovos ir atsisėdo prie lango pasiklausyti paukščių giesmelės. Tomas pats ateina į mano kambarius pranešti, kad pažvelgęs pro langą karalius pamatė mane žaidžiant su šuniuku ir nusišypsojo.

— Tikrai? — klausiu. Norėdama pažymėti pagaliau atėjusią gavėnios pabaigą, vilkėjau vieną iš naujųjų savo suknelių, švelniai rožinę, priderinusi prie jos per Kalėdas gautus perlus. Jeigu atvirai, sode turėjau atrodyti labai žavingai. Ach, kad būčiau žinojusi, jog karalius stebi! — O jūs mane matėte?

Tomas nusuka akis, lyg nedrįsdamas prisipažinti.

— Jeigu būčiau karalius, būčiau nulėkęs laiptais pažaisti su jumis, nepaisydamas skausmo. Jeigu būčiau jūsų vyras, niekada nepaleisčiau jūsų iš akių.

Smalsiai mus stebėdamos prisiartina dvi mano freilinos. Žinau, kad stovime pasisukę vienas į kitą, lyg norėtume pasibučiuoti.

— Praneškite jo prakilnybei, kad šį vakarą su juo papietausiu, jeigu jis sutinka, ir pasistengsiu jį pralinksminti, — tariu garsiai. Tomas nusilenkia ir išeina.

— Pralinksminsi? — mirkteli Agnesė. — Kaip? Pastatysi jam klizmą? — Ir jos nusikvatoja, tarsi tai būtų labai juokinga.

— Aš pabandysiu jį pralinksminti, jeigu neužsispirs likti apgailėtinas, — atsakau. — Ir nepamirškite gerų manierų.

Niekas negalėtų tvirtinti, kad neatlieku žmonos pareigų, nors karalius ir sunkiai sugyvenamas. Bet šį vakarą bent jau pamatysiu Tomą, kai jis ateis palydėti mane į karaliaus kambarius ir parves iš jų. Kartu praleisime kelias akimirkas. Jeigu pavyks pasislėpti, kur niekas nemato, jis pabučiuos mane, tikrai pabučiuos. Apie tai pagalvojusi jau tirpstu kaip cukrus keptuvėje.